Aktyvusis mokymasis tampa veiksmingas, kai turite tinkamų įrankių jį paversti praktišku. Pirmoji dalis supažindino su pagrindais, o ši dalis skirta klausimui „kaip?“: metodams ir strategijoms, kurios teoriją paverčia veiksmu. Šie įrankiai nėra sudėtingi – daugelį galima naudoti klasėse, dirbtuvėse ar neformaliose grupėse su minimaliais ištekliais arba visai be jų. Svarbiausia aktyviai įsitraukti ir eksperimentuoti.

Keletas įprastų metodų apima probleminį mokymąsi, kur besimokantieji sprendžia realius iššūkius; refleksijų žurnalus, kuriuose patirtys yra užrašomos ir analizuojamos; ir tarpusavio mokymąsi, kur jauni žmonės moko ir palaiko vieni kitus. Kiti įrankiai, pavyzdžiui, vaidinimai, simuliacijos ar mikroprojektai, taip pat atgaivina mokymąsi, susiedami žinias su praktika.

Visiems darbo rinkai besiruošiantiems jaunuoliams, šie metodai yra daugiau nei mokykliniai triukai – tai būdai ugdyti universalius įgūdžius, tokius kaip komandinis darbas, kūrybiškumas ir gebėjimas prisitaikyti. Jaunimo darbuotojams tai yra praktiniai metodai, padedantys išlaikyti grupių įsitraukimą, įtrauktį ir motyvaciją.

Šioje dalyje nagrinėsime skirtingus aktyviojo mokymosi įrankius, pamatysime, kaip jie veikia praktikoje, ir suprasime, kaip pasirinkti tinkamą metodą skirtingiems kontekstams.