Problemų sprendimo įgūdžių stiprinimas yra viso gyvenimo kelionė. Deja, formalizuotas CPS (kompleksinių problemų sprendimo) mokymas dar nėra nuosekliai įtvirtintas, tačiau naujos ugdymo strategijos, pavyzdžiui, Naujosios kartos gamtos mokslų standartai (NGSS), vis dažniau įtraukia problemų sprendimą kaip esminę programų dalį, o PISA prisideda apibrėžiant, kaip vertinti švietimo sistemų rezultatus. Vis dėlto neįmanoma išmokyti vienos strategijos, kuri visada suveiktų CPS kontekste; įmanoma formuoti mąstymo įpročius ir kurti metodus, kurie nukreiptų procesą.

Svarbu pripažinti, kad nėra vienos formulės, tinkančios kiekvienai kompleksinei problemai. CPS yra dinamiškas ir nuo konteksto priklausantis procesas, todėl kertiniai principai yra lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti. Ką galime padaryti: kryptingai ugdyti mąstyseną, kuri priima neapibrėžtumą ir eksperimentavimą; treniruoti praktinius įpročius — nuo sistemingo problemos apibrėžimo ir šakninių priežasčių paieškos iki hipotezių tikrinimo ir grįžtamojo ryšio taikymo; bei naudoti paprastus, bet veiksmingus metodus, padedančius struktūruotai judėti į priekį. Ši dalis parodys, kaip šiuos įpročius paversti konkrečiais veiksmais: kurti asmeninę darbo eigą, parinkti tinkamą įrankį pagal kontekstą ir nuosekliai mokytis iš kiekvieno bandymo.